2025.04.16
Kai idialogue mentee Dominyka Lamauskaitė rytais skubėdavo į darbą biure, ji jau žinojo – tai ne jos galutinė stotelė. Kažkur giliai viduje kirbėjo jausmas, kad gyvenime turėtų būti kažkas daugiau. Kažkas, kas leistų jai pasijausti savo vietoje.
„Dirbau su dokumentais, su agentais... Tai buvo pirmas rimtesnis darbas, kur kiekvieną dieną 8 valandas praleisdavau ofise, – prisimena Dominyka, – bet jau tada žinojau, kad tai nebus mano viso gyvenimo karjera.”
Viskas prasidėjo nuo dviejų knygų, pakeitusių Dominykos mąstymą. Skaitydama „Atominiai įpročiai”, ji susimąstė apie asmeninį meistriškumą – juk kiekvienas turime kažką ypatingo, kas gali padėti mums išsiskirti.
Tuo tarpu „The Defining Decade” knyga privertė suprasti, kad trečiajame gyvenimo dešimtmetyje pats laikas priimti drąsius sprendimus. „Iš tos knygos pasiėmiau mintį, kad reikia nebijoti, tiesiog padaryti ir viskas”, – šypsosi mergina.
Taigi Dominyka ryžosi tam, apie ką jau kuris laikas svajojo – pakeisti savo karjeros kryptį į tą, kuri jai teiktų didesnį malonumą ir leistų išnaudoti savo talentus pilnai. Ji pradėjo domėtis Lean metodikomis ir procesų valdymu.
Visgi karjeros keitimas – ne toks paprastas dalykas, ypač kai neturi patirties. Dominyka bandė siųsti CV, rašyti motyvacinis laiškus, bet atsakymų iš darbdavių taip ir nesulaukdavo ir į darbo pokalbius niekas nekvietė.
Tuomet įvyko lemtingas susitikimas – 2024-ųjų vasaros pradžioje, per karjeros dienas, Dominyka išgirdo apie idialogue mentorystės platformą. Pasak merginos, tai buvo tarsi šviesa tunelio gale – galimybė susitikti su profesionalu, kuris ne tik atsakytų į klausimus, bet ir pravertų duris į naują pasaulį.
„Nusprendžiau pasirinkti procesų valdymo ekspertą ir tiesiog sužinoti apie ką ta sritis, kur ieškoti informacijos, kuo domėtis”, – prisimena ji pirmąją mentorystės patirtį.
Pirmoji mentorė, Evelina Juchnevič, papasakojo daugiau apie sritį ir rekomendavo Dominykai įstoti į profesinę asociaciją – tai atvėrė naujų galimybių ir ryšių. O antroji mentorė – Ieva Jasevičiūtė padėjo susikurti profesionalesnį LinkedIn profilį bei pasiruošti darbo pokalbiams.
Visgi Dominykos istorija nėra apie stebuklingą mentorystę, kuri viską išsprendė. Tai istorija apie nepaprastą ryžtą ir discipliną.
Kai dienos darbe tapo sunkios ir ilgos, o vakare nelikdavo jėgų net filmui peržiūrėti, mergina priėmė radikalų sprendimą.
„Nusprendžiau kiekvieną dieną atsikelti valandą anksčiau, atvažiuoti į biurą ne 8, o 7 val. ir prieš pradedant darbą skirti laiką naujo darbo paieškai – atnaujinti CV, paieškoti pozicijų, išsiųsti motyvacinius laiškus ar atlikti mokymus”, – dalijasi ji savo kasdienybe.
Nepaisant visų pastangų, po keturių mėnesių intensyvių paieškų Dominyka vis dar neturėjo darbo pasiūlymo. Jos jėgos ir pasitikėjimas seko.
„Tai buvo tas momentas, kai norėjosi tiesiog nuleisti rankas. Galvojau „bet aš gi tiek jau daug jėgų įdėjau, tai kodėl man vis dar nepavyksta?””, – atvirai pasakoja ji.
Tačiau užuot pasidavusi, ji pradėjo analizuoti situaciją iš naujo: „Pradėjau ieškoti šakninės priežasties kodėl man nesigauna, o mano didžiausia motyvacija tapo paprastas klausimas „Ar aš noriu likti ten, kur esu dabar?”
Aš tikėjau ateitimi ir galvojau, kad kai po metų dirbsiu savo svajonių pareigose ir prisiminsiu šį momentą, aš džiaugsiuosi, jog nepasidaviau ir tiesiog ėjau toliau.”
Dominykos kelionė buvo kupina iššūkių, bet ji įgijo neįkainojamos patirties, kurią noriai dalinasi su kitais. Štai jos konkretūs patarimai, kaip įveikti karjeros keitimo distanciją:
„Kai tu pradedi daryti kažką naujo, naujos galimybės, žinių šaltiniai ir pažintys neišvengiamai ateina į tavo gyvenimą”, – pabrėžia Dominyka. Ji naudojosi visomis progomis – nuo profesinių asociacijų iki mokymų, nuo mentorystės programų iki savarankiško domėjimosi.
„Mano planas buvo toks, kad ieškosiu darbo visais įmanomais kanalais – dalinsiuosi skelbimais savo LinkedIn profilyje, rašysiu profesinės asociacijos atstovams, kreipsiuosi į naujus pažįstamus profesinėje sferoje, prašysiu pagalbos ir rekomendacijų”, – dalijasi ji savo atsarginiais planais, kurių galiausiai neprireikė.
Viena didžiausių Dominykos klaidų buvo skirti per daug dėmesio motyvaciniam laiškui, o ne CV.
„Pagrindinė mano klaida buvo ta, kad žinodama, jog be patirties tam tikroje srityje yra sunku rasti darbą, norėjau parodyti savo didžiausią motyvaciją ir norą dirbti, todėl labai daug dėmesio, laiko ir pastangų skirdavau motyvacinių laiškų rašymui, kai mano gyvenimo aprašymas buvo gana bendras – apie viską po truputį.
Tik vėliau supratau, kad CV yra pagrindinis filtras, pagal kurį organizacijos atrenka kandidatus. Taigi net jeigu parašysi nuostabiausią motyvacinį laišką, darbdavys gali jo net ir neperskaityti, jeigu tavo CV neįtikina, kad esi puikus kandidatas”, – sako ji.
Mergina atrado, kad CV turi būti pritaikytas konkrečiai pozicijai ir sričiai: „Kokia informacija būtų įdomi darbdaviui iš tos konkrečios srities? Jeigu darbdavys perskaitytų mano CV informaciją, ar pagalvotų „tai yra mūsų žmogus”?”
Dominyka suprato, kad LinkedIn profilis yra ne mažiau svarbus nei CV. „Supratau, kad reikia atgaivinti savo profilį ir publikuoti informaciją, susijusią būtent su ta sritimi, kuri mane domina”, – pasakoja ji.
Nors ir nebuvo socialinių tinklų entuziastė, mergina pradėjo aktyviai dalintis savo mintimis apie procesų valdymą LinkedIn.
Kai atrodė, kad dienos per trumpos, o jėgos išsekusios, Dominyka rado būdą, kaip apeiti šią kliūtį: „Kiekvieną dieną atsikeldavau viena valanda anksčiau... ir vieną valandą skirdavau būtent kažkam, susijusiam su darbo paieškomis.”
Dominykos istorija rodo, kaip svarbu turėti aiškią motyvaciją: „Ar aš noriu likti ten, kur aš esu dabar? Mano atsakymas buvo ne, tikrai ne.”
Ji pataria žiūrėti į ateitį: „Taip, aš galiu dabar nuleisti rankas ir likti dar kokį pusmetį dabartinėje darbovietėje, bet juk vėl grįšiu prie to paties, kad aš nenoriu čia daugiau būti ir kad noriu rasti tai, kas artima mano širdžiai.”
Galbūt vertingiausias Dominykos atradimas buvo naujas požiūris į kliūtis: „Žiūrėjau į tai ne kaip į problemą, o kaip į galimybę augti. Dabar man sunku, bet po keleto mėnesių aš jau neturėsiu tos pačios problemos, nes išmoksiu ją spręsti.”
„Kai tik pradėjau darbo paieškas, užsibrėžiau sau griežtą tikslą, kad, per 2–3 mėn. turiu rasti naują darbą ir tam skyriau visas pastangas. Koks rezultatas?
Nulis jėgų ir motyvacijos, kadangi dirbau sunkiai, bet vis tiek nepavyko darbo rasti per užsibrėžtą laiką.
Po kelių tokių nesėkmingų mėnesių, nusprendžiau fokusuotis ne į rezultatą, o į procesą – ką turiu padaryti, kad galėčiau tapti dar geresne kandidate ir potencialus darbdavys mane pastebėtų ir norėtų pakviesti į savo komandą?
Susitelkiau į procesą, ir po kelių mėnesių nuoseklaus darbo, savimokos ir aktyvaus domėjimosi, darbas pats rado mane, gavau pasiūlymą iš pirmo karto”, – dabar džiaugsmingai prisimena Dominyka.
Po beveik devynių mėnesių intensyvių paieškų, Dominyka gavo pasiūlymą dirbti procesų valdymo srityje. Ir ne bet kokioje rolėje – ji pateko į eksperto poziciją!
Tačiau tikra istorija tuo nesibaigia. Ir naujame darbe Dominyka susiduria su iššūkiais – jaučiasi naujokė, kartais nežino atsakymų, kreipiasi į kolegas patarimo. Visgi jos požiūris į sunkumus pasikeitė iš esmės.
„Anksčiau nusivildavau, jei kažkas nepavykdavo, o dabar žiūriu į viską kitaip: „Gerai, jeigu čia yra mano silpna vieta, valio – dabar žinau, kur man reikia dar padirbėti”. Žiūriu į tai ne kaip į problemą, o kaip į galimybę augti, ypač kai darau tai, kas man patinka ir suteikia dar daugiau jėgų”, – apibendrina mergina.
Neringa Sendriūtė