Kaip ne tik klausyti, bet ir girdėti?
Nors koučingo mokslus baigiau jau seniai, bet labai gerai atsimenu vieną asmeninę pamoką kursų metu. Sėdėjau su kolege, praktikavausi pokalbio vedimą ir didžiąją pokalbio dalį niekaip negalėjau išgirsti, ką ji nori pasakyti. Mačiau, kaip ji kalba, kaip reaguoja jos kūnas, bet turinio niekaip nepavyko girdėti. Tai buvo pirmas sąmoningas suvokimas, kad girdėti - tai įgūdis.
Jį svarbu treniruoti, stebėti. Esu tikra, kad kiekvieną dieną ir jūs susiduriate su negirdėjimu - kartais negirdi jūsų, kartais negirdite jūs. Kai girdėjimo sąmoningai nepraktikuojame - praleidžiame svarbią informaciją, kyla konfliktų tikimybė, nereikalingumo pojūtis, nerimas.
Kodėl nėra paprasta girdėti?
- Klausantis gali užvaldyti stresas, nerimas.
- Turime stiprią savo nuomonę ir nenorime išgirsti kitos.
- Esame pavargę.
- Informacija, kuri mums sakoma, yra neaktuali ir neįdomi.
- Neturime klausymosi įgūdžio.
- Mums neįprastas, nepatogus kalbėtojo kalbos tempas.
- Užtriukšmaujame patys, nes vengiame tylos, kurioje daug neapibrėžtumo.
Keletas idėjų, kaip mokytis netriukšmauti ir girdėti:
- Būkime atidūs. Į šią sąvoką įeina: buvimas čia ir dabar, pasirengimas duoti, pastabumas. Bendraudama periodiškai pasitikrinu ar nenuklydo mintys; ar vis dar jaučiu save ir aplinką; ar neuždominavo mintys apie praeitį ar ateities planus; kiek esu pastabi savo pašnekovo siunčiamoms žinutėms.
- Nepertraukinėkime ir nereikškime vien savo nuomonės. Klausykite ir stebėkite. Prieš porą metų pasiryžau eksperimentui: 24 valandas darbe, šeimoje, susitikimuose su draugais tik klausiau - buvau davusi pažadą sau, kad nekalbėsiu. Labai nustebau, kiek įdomios informacijos praleidžiu ir nepamatau. Iš pradžių žmonės jautėsi nepatogiai būdami šalia, o po kelių akimirkų pradėdavo pasakoti neįtikėtinas istorijas. Jų tikrai nebūčiau sužinojusi, jei jie nebūtų turėję tiek erdvės minčių raiškai.
- Užduokime klausimus ir tikslinkimės su noru sužinoti, suprasti. Tai itin svarbu, nes kartais pradedame pašnekovus tardyti. Itin dažnai matau situacijas, kai susitinka du žmonės ir vienas jų jaučiasi pranašesniu. Darbo pokalbiuose taip pat patyriau, kad manęs klausia vien dėl to, kad klausti. O juk pasitikėjimas ir kokybiškas kontaktas kuriasi tada, kai klausiame iš tikro smalsumo.
- Praktikuokime tylą. Visame pasaulyje labai populiarios tylos stovyklos. Jų metu draudžiama ne tik kalbėtis, bet ir palaikyti bet kokį kitą kontaktą su dalyviais. Labai rekomenduoju, nes būtent ten gali tobulinti savęs stebėjimą bei kylančius impulsus - mokaisi juos užfiksuoti, bet nereaguoti. Šie įgūdžiai padeda pokalbių metu ne tik nepamesti savęs, bet kartu ir girdėti pašnekovą.
- Įsivaizduokime tai, ką pasakoja. Tai padeda sukoncentruoti dėmesį ir įsijausti į turinį.
Beje, labai įdomi John Francis istorija - jis tyloje praleido net 17 metų, nes norėjo mokytis ir suprasti šį reiškinį. John teigia, kad mokymasis vyksta tada, kai girdi, ką pasako kiti. Beje, jis net paskaitas studentams skaitė tylėdamas! Tokią patirtį išbandžiau ir aš - ačiū tiems, kurie išliko kantrūs. Kita vertus - ta paskaita patvirtino, kad žmonės yra begalo kūrybiški, ir kai lektorius neuždominuoja - jie itin daug atranda.
Pabaigai jus palieku su klausimais:
- Kiek girdi, ką sako kiti?
- Kas vyksta su tavimi tuo metu, kai negirdi?
- Kaip jautiesi, kai supranti, kad tavęs tikrai klauso?
- Kada paskutinį kartą buvai tyloje?